Rugpjūčio mėnesį Kūlupėnų mokykloje veikusios stovyklos moksleiviai apsilankė Kartenos aerodrome.
Autobusas rieda prie angaro, apsisuka ir sustoja. Atsiveria autobuso durys ir aerodrome pabyra dvidešimt septyni iš Kūlupėnų atvykę moksleiviai. Juos pasitinkame ir bandome suburti į kompaktišką būrelį pokalbiui apie dienos programą. Pirmiausia saugumas. Angare saugoti galvas (ypač jau išstypusiems), nes galima skaudžiai kliudyti kakta sklandytuvo sparno nuoslydžio briauną, arba lėktuvo propelerį. Žengiame į angarą ir apžiūrime jame gyvenančius orlaivius. Laimingi orlaiviai kai kas nors jais domisi ir žavisi. Jei turi ypatingą akį, gali pamatyti, kaip jie šypsosi. Visi puolame atidaryti angaro vartus ir stumti Wilgą laukan. Skrisim! Visi? Taip. Tik prieš tai dar vienas instruktažas. Kaip įlipt, kaip prisisegti diržais, kaip uždaryt duris, kur įsikibti, kaip duris atidaryt ir atsisegus išlipti ir …pabėgti jeigu ką. Ne juokai, viską turime žinoti. Juk pirmiausia saugumas!
Pučia stiprokas gūsingas šiaurės rytų vėjas. Kylantis lėktuvas ore šokinėja kaip koks loterijos kąmuoliukas lošimo mašinoj. Keleiviai šypsosi, nežino, kad dar reikės jį ir nutūpti. O tai sudėtingesnė užduotis pilotui, nei kilti. Tačiau visus devynis skrydžius su Kūlupėnų moksleiviais kabinoje (viso 27 keleiviai) atlikti pavyksta saugiai ir smagiai. Iš oro apžiūrėjome Minijos vingius, Kartenos ir Kūlupėnų miestelius. Tik jūros mėlyną juostą horizonte pamatysim kitą kartą, kai bus geresnis matomumas.